BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dar kartą apie antrus šansus

Teko pastebėti, kad metams einant į pabaigą, daug kas pradėjo kalbėti apie antrus šansus. Vieni šiaip šnekėdami apie ką nors įterpia, kitiems patinka lyginti, o aš kartais persigalvoju. Komentuodama vieną įrašą šia tema pagalvojau, kad pati gi jų tikriausiai turiu krūvas ir būtų visai įdomų prisiminti, kiek ir ko būtent (iš dalies dar ir paskatinta tai padaryti).

Niekada nežiūrėdavau anime. Visi aplinkui alpdavo (mergaitės dėl gražių istorijų, berniukai dėl jiems gražių animuotų japoniukių), o aš specialiai nežiūrėdavau. Vėliau bandžiau pažiūrėti kartą ar du ir vis numesdavau. Bet kažkada baisiai nebuvo ką veikti, buvau pas tėvus namie, gulėjau ant sofos ir su distanciniu bėgiojau po televizijos kanalus. Beklackindama užkliuvau už tokio japoniukų filmuko. Ir pažiūrėjau grynai iš neturėjimo ką veikti. Ir didžiausiai mano nuostabai, man labai patiko (gaila nebeatsimenu to filmuko pavadinimo). Dabar jei išgirstu, kad pasirodo koks geresnis ir garsesnis, pasižiūriu.

Nežinau kodėl, bet nuo darželio laikų nemėgau bananų. Gal čia kokia pamiršta istorija su jais slypi, nežinau. Bet dabar mėgstu ir valgau kartais.

Niekada nesidomėdavau jokiais sportais. Kūno kultūros pamoka vaikystėje būdavo didžiausia kankynė, paauglystėje sąžiningai ignoruojamas dalykas. Kažkur dešimtoje klasėje susidraugavau su viena klasioke, kuri buvo pamišusi dėl krepšinio, tai mergaitė ir mane sugebėjo sudominti, nuoširdžiai. Net į varžybas vaikščiodavau. Bet mano entuziazmas greitai baigėsi ir šitas dalykas laukia trečio šanso, bet tikriausiai nesulauks, jei kalbant apie krepšinį. Šiuo metu už antrą šansą jau kelis metus atstovauja futbolas (beveik tikrai ne dėl gražių futbolininkų).

Niekada gyvenime nežaisdavau kompiuterinių žaidimų. Bandydavau kokius tipo simpsus ir numesdavau. Praėjo n metų ir teko maloniai nustebti. Čia tikriausiai yra pats labiausiai mane šokiravęs mano suteiktas antras šansas (aš nesakysiu, koks žaidimas).

Negalėjau pakęsti Džono Irvingo. Pirmoji mano perskaityta (ar bandyta perskaityti) jo knyga buvo manęs juodai išpeikta ir dar pasakiau - chamas! Irgi sąžiningai laikiausi savo nutarimo kažkurį laiką, kol netyčia nepapuolė į rankas kažkokia kita knyga. Dabar jis mėgstamiausias mano rašytojas.

Katės - visada laikiau šitą gyvūną tuo padaru, su kuriuo man po vienu stogu net į virtuvę nepakeliui. Kol mama vieną dieną neparsitempė į namus visai tokį mielą pūkuotą didžiulėm geltonom akim. Iš meilės nealpau, bet dabar katiniškus ir maniškus santykius laikau gal ir visai žaviu dalyku.

Lietuvišką alų manau irgi galėčiau priskirti prie šio sąrašo. Kažkada jį gerdavau, po to nusprendžiau, kad jis tikrai yra nieko vertas palyginus pavyzdžiui su čekišku,  bet nuomonę vėl pakeičiau pabandžiusi Vilniaus alų (vien tie maži buteliukai ko verti). Dabar tik šitą ir geriu.

Klubinė muzika - MTV trauma tikriausiai. O gal kada kokiame baisiame su dar baisesniu grotuvu klube buvau. Bet nuomonė, kaip ir su knygomis, pasikeitė greitai, kai papuolė normali tinkama. Kol kas dėl šanso nesigailiu (kol bus gyvas David Guetta).

Žiedų valdovas - man vien į galvą netilpdavo, kaip bet koks sveiko proto filmas gali būti tokio ilgio. Pirmą sykį kai žiūrėjau, gal užmigau penkiasdešimt kartų. Praėjo keli metai ir pasižiūrėjau vėl. Visas dalis, iš karto visas dalis. Net kelias knygas perskaičiau. Atradau savyje kantrybės.

Twitter - šitas mano mylimiausias :) Esu prisiregistravusi šiame tinklapyje labai senai, taip senai, kad pamatyti lietuvį ten buvo  tas pats, kaip dabar tvytinant sutikti nejuokingą rusą. Užmečiau ir nenaudojau, o kažkada ir vėl prisiminiau. Ir nebegaliu sustoti, čia liga.

Visi šitie paminėti ir išvardinti, nors ir nedaug parašiau (yra tikrai daugiau) - patys svarbiausi ir labiausiai galbūt pastebimi. Kartais dar išlenda koks vienas kitas, bet jei dabar niekaip negaliu prisiminti, reiškias ir to pamiršto antro šanso nebuvo verti.

p.s. Dabar bandau suteikti antrą šansą žiemai ir Seimui.

p.s.s. Jei rašyčiau apie tuos dalykus, kuriems antro šanso niekada nesuteikiu ir iš viso nupilčiau visą savo hate listą, sąrašas būtų ilgesnis šimtą kartų neperdedant.

p.s.s.s. Praktiškai antrų šansų nesuteikinėju žmonėms. Nurašau iš karto. Visada pasitvirtina.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (2) to “Dar kartą apie antrus šansus”

  1.   Karolis
    Gruodis 14th, 2010 | 08:26

    Jėga, taip daug kur save atpažinau, net keista skaityt buvo :-) Dėl sporto tik labai keista ir gaila. Neįsivaizduoju kaip galima gyventi be sporto…

    Seimui šansą duodi, o žmonėms ne. Tai čia suprast, kad Seimas - ne žmonės, ar kaip čia? :-)

  2.   garbanota
    Gruodis 14th, 2010 | 09:49

    Dėl sporto ką aš galiu pasakyti tai kad galbūt ir man gaila, bet nuo mažens man dėl sveikatos galima nebuvo, o kai pasidarė galima, buvau jau per daug didelė ir per daug ilgai be jo gyvenusi, kad jausčiau kažkokį trūkumą. Šiaip kartais pasireiškia, pvz kažkurią čia vasarą visą sąžiningai keldavausi šeštą ir prabėgiodavau. Dabar tokiems dalykams nėra laiko, plius darbe ‘prisisportuoju’. Bet matai, stengiuosi taisytis kartais, suteikinėju antras progas.

    Seimą suprasti kaip anekdotą ir pajuokavimą.

Rašyk komentarą