BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keistas palaikymas

Tikriausiai tai yra normalu, kad kiekvienas įvykis, nutikęs visuomenėje ir garsiai nuskambėjęs po visą šalį, susilaukia įvairaus atgarsio ir nuomonių. Vieni tam dalykui pritaria, kiti smerkia, o dar kiti pasirenka patogiausią poziciją nesikišti. Dažniausiai tokiais reikalais tampa įvairūs įvykiai, nušvietę politinę padangę, žiniasklaidos paleistos antys ar įvykdyti nusikaltimai, kurie dėl tam tikrų priežasčių ar veikų išsiskiria iš kitų savame tarpe. Bet ko aš niekada nesupratau, tai įvairių palaikymo komandų, susibūrusių palaikyti vieną ar kitą veikėją, kuris savo veiksmais sukėlė kažką tokio, kas yra vertas pirmųjų laikraščių puslapių.

Jau kelios dienos yra linksniuojamos Lietuvoje gerai žinomos dainininkės ir pusėetatininkės šokėjos Irmos Jurgelevičiūtės pavardė. Kuom ji nusipelno tokio visuotinio dėmesio ir ašarų upelių laikraščių antraštėse? Pasirodo ji ne tik šoka, dainuoja, gražiai atrodo, bet ir vagia. Bet aš neužsieminėsiu pigios žiniasklaidos reikalais ir nekopipeistinsiu visų paviešintų faktų, kurių, beje, manau jau prisiskaitė iki soties visi, kas tik turi internetą ir žino, kur stovi spaudos kioskas. Mano dėmesį patraukė šiandieninis alfio straipsnis apie tai, kad jau pradėjo burtis dainininkę palaikančios komandos. Ir tada man iškilo klausimas - ar tai yra normalu palaikyti žmogų, įvykdžiusį nusikaltimą ir rėkti visiems ir garsiai, kad tas žmogus tikrai tikrai nenusipelno tokio elgesio, kad čia yra nesąmonė ir iš viso meluoja tie policininkai viską?? Aišku dabar ateis koks dinamikas ir sakys man, kad jos kaltė dar neįrodyta, kad palaikymas yra normalus, nes ji juk miela mergaitė, bet tada man prieš akis iškyla dar vienas garsus pavyzdys - Kedžio situacija.  Vyrukas priplojo vidury baltos dienos du žmones, bet vis tiek ant galo pasiliko didvyriu, vaikų gynėju. O gal paprasčiausias žmogžudys - tas niekam nešovė į galvą?  Ne ne, visuomenei tokie didvyriai patinka, ne tik patinka, bet dėl jų ir verta prastovėti tris dienas miesto centre su plakatais.

Altruizmas, ne kitaip. Aukojam savo brangų laiką ir žodžius tiems, kurie galbūt to visai neverti, o kas verti, tie yra pamirštami ir ignoruojami. Niekas nepalaiko menininko, vidury miesto grojančio gitara ar rašytojo, bandančio savo žodžiais praskaidrinti kitiems nuotaiką.

Šiandien palaikymo komandos, o galbūt jau rimtai rytoj išgirsim apie tai, kaip grupė apsisnargliavusių mergaičių su gėlėmis bandys nuversti kokį stulpą ar apklijuos miestą plakatais su užrašu “laisvė Irmai”.

Rodyk draugams

Blogerių karai arba na ko jie nepadalina?

Artūras Račas ir Andrius Užkalnis. Kiekvienam daugiau ar mažiau besidominčiam internetinėmis rašliavomis šie du vardai yra puikiai pažįstami. Vienas iš jų yra gerai žinomas žurnalistas Lietuvoje, kitas - atpažįstamas “išeivis” rašytojas iš Didžiosios Britanijos (šiuose žodžiuose tikrai jokio menkinimo vieno ar kito atvžilgiu nėra). Vienas rašo apie dienos aktualijas, o kitas vaizduoja visus ir viską, kas tik pasimaišo kelyje (man ypač patiko įrašas apie grybus, taip fainai įsipaišė tarp visų įrašų apie politiką, menką žurnalistiką ir aplamai neapykantą).

Asmeniškai aš niekada per daug nesigilindavau į jų veiklą (turiu vidinių problemų su lietuviška žurnalistika), bet pastaruoju metu netgi man ( tokiai visai nekišančiai nosies kur nereikia) jie abu užkliuvo. Tiesiog abu kartu. O viskas prasidėjo (man, ne jiems) nuo gan senokai parašyto, bet naujai atgaivinto Užkalnio įrašo apie šiuolaikinę jaunimo kartą. Verkšlenantys debilai, šiknavertė, auka, daužyti jiems per makaules - tai nėra baisiausia, ka yra parašęs Užkalnis, tuomet pagalvojau. Perskaičiau įrašą ir pamiršau. O prisiminiau tada, kada vieną vakarą aptikau vieno jauno blogerio pasisakymą apie būtent tą Užkalnio įrašą. Rašynys man tikrai patiko, vaikinukas driokstelėjo patį geriausią atsakymą, kokio tik gali būti vertas originalas, beeet kai po kurio laiko pamačiau šitą Račo komentarą bloge suklusau - ne  viskas čia iš tikro apie ipodų kartą sukasi. Vėliau sekė kelios citatos (vienas giriasi, o kitas juokiasi), dar vėliau keli pasibaksnojimai komentaruose.

Šviežiausia naujiena - Račui nepatiko Užkalnio nuomonė apie lietuviškąją žurnalistiką (su kuria aš beje sutikau). Negaliu nepacituoti esminio Račo argumento, kurio jis nepamiršta paminėti beveik kiekviename savo įraše, kuriame bent vienu žodžiu užsimenama apie A. Užkalnį: tačiau žmogus, savo gyvenime tikriausiai neparašęs nė vieno žurnalistinio teksto, ir kurio patirtis žurnalistikoje susiveda į Didžiosios Britanijos spaudos vertimų ir BBC monitoringo apžvalgų citavimą per Lietuvos radiją, neturėtų lipti ant statinės, skelbti pasaulio pabaigą ir paties taip pašiepiamu “ganytojišku” tonu mokyti tuos, kurie valgo duoną iš žurnalistikos. Skamba įtikinamai, tiesa? Bet kai pagalvoji, juk niekam nepaslaptis, kad Lietuvoje yra dvi sritys, iš kurių juokiasi visas pasaulis - politika ir žurnalistinis gyvenimas. Ant ko sukasi lietuviškoji žurnalistika? Ant delfio ir alfio, dviejų tikriausiausiai pačių debiliškiausių žiniasklaidos tinklapių. Manęs netgi 15 minučių ne taip erzina, bet na ką aš suprantu, tokia visa žurnalistinės duonos nevalganti :)

Pradžioje buvo tikrai įdomu. Netgi savotiškai faina, kad Lietuvoje atsiranda tokių, kurie neturi ką veikti ir vienas kito komentarus savo bloguose cituoja. Bet dabar, įvykiams gerokai įsibegėjus, kyla klausimas - ko jie nepadalina? Tie du suaugę daug gyvenime pasiekę vyrai, besielgiantys kaip vaikai? Taip tikriausiai ir nebesužinosiu, belieka sekti nūdieninius blogų įvykius ir toliau stebėtis.

Rodyk draugams

Rusofobija, homofobija ir kitos lietuvių -obijos

Fobija (iš graikų k. φόβος ‘baimė’) – stipri, nepaliaujama ir nepagrįsta daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų baimė. Pagrindinis šio liguisto nerimo simptomas yra perdėtos pastangos išvengti bijomo dalyko.

Štai kaip fobiją kaip reiškinį apibūdina brangioji Vikipedija. Fobijų yra pačių įvairiausių, jų sąrašas prieinamas kiekvienam ir jame jos suskirstytos pagal abecėlę. Peržvelgdama tas baimių rūšis, akimis užkliuvau ties raide ‘r’ priskirtos fobijos - rusofobija. “Bingo!”, pagalvojau ir taip mintyse gimė nauja tema.

Lietuva save vadina drąsia šalimi, kaip nekeista. Mes ir dideliais ir galingais buvom, ir turkams subines atspardėm, ir lenkams jų vietą parodėm (na, beveik), ir rusų priespaudą atlaikėm, ir Sibiro šalčius išgyvenom ir net Europos krepšinio čempionatą laimėjom. “Na tikri šaunuoliai”, pasakytų koks praeivis gatvėje. Ir jis būtų velniškai velniškai neteisus.

Lietuva bijo. Ir ne tik Kubiliaus (šitą prirašyčiau prie fobijų sąrašo ties raide ‘k’ paprasčiausiu pavadinimu - kubiliafobija) ir didelių mokesčių už šildymą. Ji bijo paprasčiausio dalyko - žmonių. Niekam nepaslaptis, kad mes esame vieni netolerantiškiausių  Europoje. Ir tai ne šiaip sau sveikas patriotizmas, o labai sparčiai besivystanti problema, kurią leidau sau pavadinti “-obija.”

Pirmoji, ir pati ryškiausia -obija, būtų jau mano minėta rusofobija. Rusų tautybės žmonės vis dar laikomi svetimšaliais, okupantais ruskiais-suskiais, sugadinusiais ‘tyrą’ ir garbingą (tarkim be kabučių) lietuvių tautos istoriją. Vargšai žmogeliai per šimtą metų taip ir nepriprato prie minties, kad kas ketvirtas žmogus Lietuvoje yra rusų tautybės, rusų kalba mokyklose mokoma tiek pat laiko, kiek čia rusai ir gyvena ir kad kožnas bendrakeleivis viešajame transporte atsakys tau rusiškai. Ir tie vargšai žmogeliai linguos galvą ir sakys “ne ne, mes į rusus nepanašūs, nieko bendra su jais neturime, ką jūs b**t nusišnekat?”.

Bijo lietuviai ir homoseksualistų (šioji baimė taip pat turi oficialų pavadinimą - homofobija). Vadina juos piderastais, išsigimėliais, ligoniais ir iš viso nesuvokia “kaip tos išperos gali mūsų gimtojo Vilniaus žeme vaikščioti”. Vakarų Europa jau seniai pamiršo heteroseksualų ir homoseksualų skirstymą, o Lietuvoje net iš Seimo narių, kurie iš idėjos (utopinės Lietuvos Seimo atžvilgiu) turi būti išsilavinę ir išprusę, sulaukiama dar daugiau neapykantos homoseksualams nei iš kaimiečio su mėšlinomis šakėmis rankose - turbūt tauta ilgai nepamirš Gražulio perkreipto snukio ir keiksmų gėjų parado Vilniuje metu. Ar tų paradų reikia, čia jau būtų (gal ir bus) kita tema.

Stebimasi ir privengiama žydų (judeofobija). Pasak žurnalo IQ publikuotų duomenų, net 43 procentai lietuvių nenorėtų gyventi šalią žydų. O ne esmė, kad tikriausiai bent jau dabartinėje kartoje būtu tikrai sunku atrasti lietuvį, kuris pažįsta bent vieną žydą ar net iš viso buvo tokį sutikęs. Taip, šiaip sau mes jų nemėgstam, bet jei kas nors mums primena visam pasauliui gerai žinomą (patiems lietuviams tipo negirdėtą) faktą, kad lietuvių kariai Antrojo Pasaulinio karo metais naikino žydus su beveik tokiu pačiu užsidegimu kaip naciai - ne, ką jūs, mylim mes juos, mylim !!!

Sąraše neradau fobijos, kurį abibūdintų beimę lenkų tautybės žmonėms, todėl prikūriau pati - lenkofobija. Šioji ryški kaip niekada, net rusai labiau mylimi. Lenkų nemėgsta visi, pradėdant darželinuku ir baigiant senuku. “Kodėl mes nemėgstam lenkų?- paklausiau draugo, - Nes jie myža ant mūsų Arkikatedros, yra bjaurūs, niekaip negali pamiršti to fakto, kad Vilnius nėra Lenkijos provincija ir iš viso tu girdėjei, kaip jie šneka? Nei rusiškai, nei lenkiškai, nei lietuviškai, žodžiu, nerimta tauta!”. Ką čia ir bepridursi..

Ką aš čia išvardinau, mano manymu yra svarbiausi dalykai, kuriuose tas mūsų lietuviškas netolerantiškumas ir pasireiškia. Aišku dar galima būtų smulkintis, paminėti baimę juodaodžiams ir na tiesiog visiems KAS NEATRODO IR NESIELGIA kaip lietuviai, bet pabijojau per daug išsiplėsti.

Taip, praktiškai visi kalba apie netoleranciją, bet niekas nepasiūlo būdų, kaip nuo jos išsigydyti. Vieni tikisi, kad ji išnyks savaime, kiti vis dar svajoja, kad ateis tokia diena, kai visi nemūsiškiataučiai tą pačią dieną susikraus lagaminus ir išvykę pamirš kelią atgal, kiti apsimeta, kad nieko nevyksta. O aš siūlau pagaliau atleisti tą pavadį, kuriuo vis dar taip stipriai prilaikomas tas kvailas ir neargumentuotas patriotiškumas ir pabandyti suvokti, kad visi mes žmonės ir niekuo vienas nuo kito nesiskiriam, tik vieni gali išgerti daugiau degtinės litrų, o kiti ne.

Rodyk draugams

Sveikas, pasauli arba blogerių pasaulis pasipildė nauju nariu

Visada mėgau daug šnekėti. Tai galbūt įtakojo faktas, kad labai anksti ištariau pirmuosius savo žodžius. Kuo didesnė augau, tuo labiau didėjo noras garsiai reikštis - iš pradžių darželyje, vėliau mokykloje, universitete, gatvėje, draugų būryje ir štai atėjo laikas internetui.

Aišku, norint kažką pasakyti, kad tave kažkas išgirstų, nebūtina tam kurti blogo. Dažniausiai pilnai užtenka tokių socialinių tinklapių kaip Facebook (kur tu niekada nesijausi vienišas) arba Twitter (kur tave ir tavo flūdą myli svetimi žmonės iš viso pasaulio), bet kartais norisi pasakyti daugiau, nei leidžia  profilio mood’o šimtas keli simboliai.

Niekada per savo ilgą šnekėjimo patirtį nesakiau, kad manęs kažkam reikia klausytis. Juk dabar tiek pilna šnekančių ( tiesą pasakius, tauškia dabar visi apie viską visur, kas netingi), tačiau jei tauškalių gretos kas dieną vis didėja, tai ir jų klausančių atsiranda. Niekada ir neteigiau, kad galiu pasakyti kažką naujo - dviračių iš naujo neišradinėju, tiesiog kalbu apie viską, kas man yra įdomu ir aktualu. Beveik kaip Užkalnis, tik su didesne meile (jis irgi šneka apie viską - nuo grybų iki politikos).

Taigi pabaigai pasakysiu, kad tikrai malonu būti tuo 50 000 -iai kažkelintu vartotoju ir palinkėsiu sau sėkmės nepasiklysti tokiame skaičiuje.

p.s. Tikrai tikrai negalvojau, kad sugalvoti blogui pavadinimą yra taip sunku. Man niekada nesisekė su pavadinimais.

Rodyk draugams