BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dar kartą apie antrus šansus

Teko pastebėti, kad metams einant į pabaigą, daug kas pradėjo kalbėti apie antrus šansus. Vieni šiaip šnekėdami apie ką nors įterpia, kitiems patinka lyginti, o aš kartais persigalvoju. Komentuodama vieną įrašą šia tema pagalvojau, kad pati gi jų tikriausiai turiu krūvas ir būtų visai įdomų prisiminti, kiek ir ko būtent (iš dalies dar ir paskatinta tai padaryti).

Niekada nežiūrėdavau anime. Visi aplinkui alpdavo (mergaitės dėl gražių istorijų, berniukai dėl jiems gražių animuotų japoniukių), o aš specialiai nežiūrėdavau. Vėliau bandžiau pažiūrėti kartą ar du ir vis numesdavau. Bet kažkada baisiai nebuvo ką veikti, buvau pas tėvus namie, gulėjau ant sofos ir su distanciniu bėgiojau po televizijos kanalus. Beklackindama užkliuvau už tokio japoniukų filmuko. Ir pažiūrėjau grynai iš neturėjimo ką veikti. Ir didžiausiai mano nuostabai, man labai patiko (gaila nebeatsimenu to filmuko pavadinimo). Dabar jei išgirstu, kad pasirodo koks geresnis ir garsesnis, pasižiūriu.

Nežinau kodėl, bet nuo darželio laikų nemėgau bananų. Gal čia kokia pamiršta istorija su jais slypi, nežinau. Bet dabar mėgstu ir valgau kartais.

Niekada nesidomėdavau jokiais sportais. Kūno kultūros pamoka vaikystėje būdavo didžiausia kankynė, paauglystėje sąžiningai ignoruojamas dalykas. Kažkur dešimtoje klasėje susidraugavau su viena klasioke, kuri buvo pamišusi dėl krepšinio, tai mergaitė ir mane sugebėjo sudominti, nuoširdžiai. Net į varžybas vaikščiodavau. Bet mano entuziazmas greitai baigėsi ir šitas dalykas laukia trečio šanso, bet tikriausiai nesulauks, jei kalbant apie krepšinį. Šiuo metu už antrą šansą jau kelis metus atstovauja futbolas (beveik tikrai ne dėl gražių futbolininkų).

Niekada gyvenime nežaisdavau kompiuterinių žaidimų. Bandydavau kokius tipo simpsus ir numesdavau. Praėjo n metų ir teko maloniai nustebti. Čia tikriausiai yra pats labiausiai mane šokiravęs mano suteiktas antras šansas (aš nesakysiu, koks žaidimas).

Negalėjau pakęsti Džono Irvingo. Pirmoji mano perskaityta (ar bandyta perskaityti) jo knyga buvo manęs juodai išpeikta ir dar pasakiau - chamas! Irgi sąžiningai laikiausi savo nutarimo kažkurį laiką, kol netyčia nepapuolė į rankas kažkokia kita knyga. Dabar jis mėgstamiausias mano rašytojas.

Katės - visada laikiau šitą gyvūną tuo padaru, su kuriuo man po vienu stogu net į virtuvę nepakeliui. Kol mama vieną dieną neparsitempė į namus visai tokį mielą pūkuotą didžiulėm geltonom akim. Iš meilės nealpau, bet dabar katiniškus ir maniškus santykius laikau gal ir visai žaviu dalyku.

Lietuvišką alų manau irgi galėčiau priskirti prie šio sąrašo. Kažkada jį gerdavau, po to nusprendžiau, kad jis tikrai yra nieko vertas palyginus pavyzdžiui su čekišku,  bet nuomonę vėl pakeičiau pabandžiusi Vilniaus alų (vien tie maži buteliukai ko verti). Dabar tik šitą ir geriu.

Klubinė muzika - MTV trauma tikriausiai. O gal kada kokiame baisiame su dar baisesniu grotuvu klube buvau. Bet nuomonė, kaip ir su knygomis, pasikeitė greitai, kai papuolė normali tinkama. Kol kas dėl šanso nesigailiu (kol bus gyvas David Guetta).

Žiedų valdovas - man vien į galvą netilpdavo, kaip bet koks sveiko proto filmas gali būti tokio ilgio. Pirmą sykį kai žiūrėjau, gal užmigau penkiasdešimt kartų. Praėjo keli metai ir pasižiūrėjau vėl. Visas dalis, iš karto visas dalis. Net kelias knygas perskaičiau. Atradau savyje kantrybės.

Twitter - šitas mano mylimiausias :) Esu prisiregistravusi šiame tinklapyje labai senai, taip senai, kad pamatyti lietuvį ten buvo  tas pats, kaip dabar tvytinant sutikti nejuokingą rusą. Užmečiau ir nenaudojau, o kažkada ir vėl prisiminiau. Ir nebegaliu sustoti, čia liga.

Visi šitie paminėti ir išvardinti, nors ir nedaug parašiau (yra tikrai daugiau) - patys svarbiausi ir labiausiai galbūt pastebimi. Kartais dar išlenda koks vienas kitas, bet jei dabar niekaip negaliu prisiminti, reiškias ir to pamiršto antro šanso nebuvo verti.

p.s. Dabar bandau suteikti antrą šansą žiemai ir Seimui.

p.s.s. Jei rašyčiau apie tuos dalykus, kuriems antro šanso niekada nesuteikiu ir iš viso nupilčiau visą savo hate listą, sąrašas būtų ilgesnis šimtą kartų neperdedant.

p.s.s.s. Praktiškai antrų šansų nesuteikinėju žmonėms. Nurašau iš karto. Visada pasitvirtina.

Rodyk draugams

Už ką aš nekenčiu žiemos

Šį kartą kaip nekeista įrašo pavadinimo sugalvoti nebuvo taip sunku. Jau ištisą mėnesį mintyse nešiojuos žodį nekenčiu praktiškai to neslėpdama nuo aplinkinių. Nežinau, gal čia bėgantys metai kalti (su amžiumi vis vriednėju), bet aš tikrai tikrai nekenčiu žiemos!!

Kodėl?..

..nes atėjus žiemai suprantu, kad vasarai jau tikrai šakės - atėjus rudeniui prabėgusią vasarą nelabai pajaučiu. Dažniausiai nebūna kada arba tas ruduo pasitaiko toks šiltas, kad pastebiu, jog jau nebe rugpjūtis, tik lapkritį. O kai atkeliauja gruodis, iškrenta pirmas sniegas jau kaip ir nebėra kur dėtis, tenka susivokti.

.. nes žiemą būna šalta, pastoviai šalta - man šalta visur: namie, lauke, darbe, universitete, lovoje, ant lovos. Kad ir kur bebūčiau, pastoviai šalu ir niekas nepadeda. O kai pagalvoji, jau geriau beprotiškas karštis, nei bejausmės galūnės ir raudona nosis.

..nes žiemą nėra saulės - saulė - itin retas reiškinys žiemą. Aš išlepusi šiuo atžvilgiu ir tikriausiai čia yra svarbiausias rodiklis, kodėl keikiuosi keturis mėnesius per metus. Kurortai ir soliariumai nepadeda - norisi kas dieną.

.. nes žiemą paviršius po kojom užknisančiai pasikeičia - sniegas, šlapias sniegas, ledas. Manau čia komentarų nė nereikia.

.. nes žiemą alus neskanus - nors tu ką, negaliu gerti ir viskas. Tai yra visiškas vasaros gėrimas ir kai paragauju kokį sausį, susinervinu vasarą prisiminusi. Arba tiesiog nelenda ir viskas. Arba jei ir lenda retais atvejais, tai tik patalpoje, o juk niekam nepaslaptis, kad alų patartina vartoti vasarą ir kur nors gamtoje. Net instrukcijoje taip parašyta.

..nes žiemą reikia užknisančiai daug rengtis - paltas (ar šilta striukė, kurios gabaritai būna didesni nei aš pati tris kartus), šalikas (dviejų metrų ilgio, nes kitaip šalta), megztinis (ar kokie du. Nekenčiu megztinių, jie vos po tom striukėm ar paltais telpa ir atrodau kaip išsipūtusi skardinė), idiotiški žieminiai batai (kokie nors su avikailiu, pūkučiais, kutūkais , nes paprasčiausiai kitokių šiuo sezonu nebūna, o jei ir būna, tai su jais beabejo šalta) ir dar krūvos visokių žiemiškų pribumbasų (kurie storina), pvz šiltos liemenės.

..nes žiemą anksti temsta - na tikrai nervuoja, kad vos prasidėjusi diena tuojaus ir pasibaigia. Išeini lyg ir vidury dienos iš kurs nors į lauką, ir pamatai, kad jau naktis. Automatiškai apima tingulys ir miegas ir pusė dienos kaip ir dingsta.

.. nes žiemą tikra kančia važiuoti troleibusais - vėluoja, prišąla, sušąla, sugenda prišalę, dėl to amžinai vėluoja. Dar kaip nepaslaptis, kad Vilniuje itin “gerai” keliai valomi, tai vargšiukai kur ir pastringa pakeliui į tikslą. O žmonės nervuojasi ir šąla besinervuodami.

.. nes žiemą virstu meška - tingiu viską ir amžinai noriu miego. Žmonės gyvūnai, taip jau užprogramuota.

.. nes žiemą nesveikai daug moku už butą - bet tikrai nesveikai daug. Kas mėnesį už tuos pinigus savaitę galėčiau gerai pasitūsinti Barselonoje. Moku ir dūsauju.

Kai pagalvoju, galėčiau dar vardinti ir vardinti. Bet perskaičiau, ką čia parašiau, ir nusprendžiau, kad užteks skųstis. Viešai pažadu, kad daugiau nebesakysiu, kad nekenčiu žiemos, nekenčiu šalčio ir varom pamiegot vietoj kur nors nuėję. Arba bent jau susilaikysiu nuo per dažno kartojimo.

P.S. Jau įsivaizduoju, kaip čia ateis vienas toks vaikinas ir pradės man eilinį sykį aiškinti, kad mes, vasaros vaikai, nieko apie žiemą nesuprantam. Nesiginčysiu šį kartą - nesuprantu.

Rodyk draugams

Lietuva amerikietės akimis

Šį rytą pradėjau sedėdama virtuvėje su arbatos puodeliu rankose ir mintimis, kaip reikės per tokį šaltį važiuoti į universitetą. Dvi dienas niekur neėjau ir galėjau sakyti, kad galbūt visai ir nieko ta žiema, kai ji pajuntama tik žvilgtelėjus pro langą. Šiaip ne taip pasiekiau savo įstaigą (beabejo nušalau viską, kas tik gali nušalti) ir patenkinta, kad ateinančias šešias valandas nereikės lyst lauk, prisėdau patikrinti, kas naujo pasimatė mūsų lietuviškose internetinėse platybėse.

Mano dėmesį patraukė straipsnis (greičiau ir tikriau pavadinti interviu), paskelbtas lrytas.lt. Kalbinama mergaitė - jauna teisininkė, emigrantė iš Baltarusijos ir save vadinanti amerikiete kažkokia A. Rubinstein. Galbūt nebūčiau net ir žvilgtelėjusi (ką jau kalbėt apie perskaitymą), jei ne pokalbio tema - Lietuva jaunos amerikietės akimis. Pagrindinis jos teiginys, kuriuo buvo grindžiama visa kita, skamba taip: Viena savaitė Lietuvoje yra pakankamas laikas, kad galėtum susidaryti deramą įspūdį apie šalį. Po mėnesio ji ima patikti vis mažiau. Po dviejų mėnesių supranti, kodėl tiek daug žmonių iš jos bėga. Esama ne vienos priežasties, kodėl tai sakau. Mentalitetas čia atsilikęs ir homogeniškas.

Aš pati visada sakiau ir pritariau tiems, kurie teigė, kad Lietuvoje vis dar atsilikimas jaučiasi, bet visgi ne taip drastiškai. Negalėčiau teigti, kad mes labiau atsilikę nei pavyzdžiui kokia Lenkija ar kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys. O ir bėga žmonės tikrai ne dėl to, kad mentaliteto trūksta, o kad bapkių neužtenka (juk lengviau ravėti Airijoje braškes, nei bandyti susirasti darbą tėvynėje, ania?).

Ypač į akis krinta individualumo ir įvairovės trūkumas.

Nelabai supratau kokį čia individualumą ir įvairovę ji turėjo galvoje, o plačiau neargumentavo. Kiek teko sutikti, girdėti ir matyti, Amerika tikrai nėra ta šalis, kuri pasižymi individualumu. Nebent Appl’us ir Gaga galima laikyti ta įvairove, kurios trūksta Lietuvoje (?). Atrodo, kad ji kalbėtų ne apie dabartinį Vilnių, o apie praeities Vilnių vos uždangai atsivėrus.

Lietuvoje trūksta tokio atvirumo, šilumos ir šurmulio.

Drįsčiau atremti šį teiginį tuo, kad Lietuva yra šiaurinė šalis, mūsų toks mentalitetas, tai ką dabar daryti, kad nesinori bučiuotis gatvėje su visais ir visur. Yra tam tikros ribos, kurias galima vadinti šiokiais tokiais papročiais, kurios būdingos vienoms ar kitoms tautoms. Mūsų būtent toks - šioks toks (ganėtinai sveikas) uždarumas ir susilaikymas nuo bereikalingų emocijų. Ir nereikia to nurašyti kaip minusą šalies nenaudai.

Teko sutikti žmonių, kurie atvirai reiškė panieką tiems, kieno kita odos spalva, taip pat gėjams ir panašiai.

Aišku, kažkada ir pati čia rašiau, kad mes sergame įvairiomis fobijų rūšimis, bet nereikia skanduoti, kad tai būdinga tik mums. Kalbinama mergina šnekėjo ne tik apie Lietuvą ir konkrečiai Vilnių, bet ir apie Rygą bei Taliną. O bent jau Ryga tikrai nepasižymi supertolerantiškumu, užtenka prisiminti jų istoriją apie gėjų paradus. Visa Europa šiuo metu serga savotiška ksenofobijos banga - mes nemėgstam lenkų, lenkai nemėgsta rusų, prancūzai romų ir taip toliau. Bet mergaitė pamiršta tai paminėti ir netgi nusistebi, kaip tai gali pas mus vykti, juk dievaži, XXI amžius.

Žodžiu, kaip visada nieko naujo. Ta pati tema ir tos pačios kalbos, girdėtos jau šimtus kartų. Gal pagaliau kai kuriems turėtų daeiti, kad visas pasaulis yra ne Amerika?

Rodyk draugams

Keistas palaikymas

Tikriausiai tai yra normalu, kad kiekvienas įvykis, nutikęs visuomenėje ir garsiai nuskambėjęs po visą šalį, susilaukia įvairaus atgarsio ir nuomonių. Vieni tam dalykui pritaria, kiti smerkia, o dar kiti pasirenka patogiausią poziciją nesikišti. Dažniausiai tokiais reikalais tampa įvairūs įvykiai, nušvietę politinę padangę, žiniasklaidos paleistos antys ar įvykdyti nusikaltimai, kurie dėl tam tikrų priežasčių ar veikų išsiskiria iš kitų savame tarpe. Bet ko aš niekada nesupratau, tai įvairių palaikymo komandų, susibūrusių palaikyti vieną ar kitą veikėją, kuris savo veiksmais sukėlė kažką tokio, kas yra vertas pirmųjų laikraščių puslapių.

Jau kelios dienos yra linksniuojamos Lietuvoje gerai žinomos dainininkės ir pusėetatininkės šokėjos Irmos Jurgelevičiūtės pavardė. Kuom ji nusipelno tokio visuotinio dėmesio ir ašarų upelių laikraščių antraštėse? Pasirodo ji ne tik šoka, dainuoja, gražiai atrodo, bet ir vagia. Bet aš neužsieminėsiu pigios žiniasklaidos reikalais ir nekopipeistinsiu visų paviešintų faktų, kurių, beje, manau jau prisiskaitė iki soties visi, kas tik turi internetą ir žino, kur stovi spaudos kioskas. Mano dėmesį patraukė šiandieninis alfio straipsnis apie tai, kad jau pradėjo burtis dainininkę palaikančios komandos. Ir tada man iškilo klausimas - ar tai yra normalu palaikyti žmogų, įvykdžiusį nusikaltimą ir rėkti visiems ir garsiai, kad tas žmogus tikrai tikrai nenusipelno tokio elgesio, kad čia yra nesąmonė ir iš viso meluoja tie policininkai viską?? Aišku dabar ateis koks dinamikas ir sakys man, kad jos kaltė dar neįrodyta, kad palaikymas yra normalus, nes ji juk miela mergaitė, bet tada man prieš akis iškyla dar vienas garsus pavyzdys - Kedžio situacija.  Vyrukas priplojo vidury baltos dienos du žmones, bet vis tiek ant galo pasiliko didvyriu, vaikų gynėju. O gal paprasčiausias žmogžudys - tas niekam nešovė į galvą?  Ne ne, visuomenei tokie didvyriai patinka, ne tik patinka, bet dėl jų ir verta prastovėti tris dienas miesto centre su plakatais.

Altruizmas, ne kitaip. Aukojam savo brangų laiką ir žodžius tiems, kurie galbūt to visai neverti, o kas verti, tie yra pamirštami ir ignoruojami. Niekas nepalaiko menininko, vidury miesto grojančio gitara ar rašytojo, bandančio savo žodžiais praskaidrinti kitiems nuotaiką.

Šiandien palaikymo komandos, o galbūt jau rimtai rytoj išgirsim apie tai, kaip grupė apsisnargliavusių mergaičių su gėlėmis bandys nuversti kokį stulpą ar apklijuos miestą plakatais su užrašu “laisvė Irmai”.

Rodyk draugams

Blogerių karai arba na ko jie nepadalina?

Artūras Račas ir Andrius Užkalnis. Kiekvienam daugiau ar mažiau besidominčiam internetinėmis rašliavomis šie du vardai yra puikiai pažįstami. Vienas iš jų yra gerai žinomas žurnalistas Lietuvoje, kitas - atpažįstamas “išeivis” rašytojas iš Didžiosios Britanijos (šiuose žodžiuose tikrai jokio menkinimo vieno ar kito atvžilgiu nėra). Vienas rašo apie dienos aktualijas, o kitas vaizduoja visus ir viską, kas tik pasimaišo kelyje (man ypač patiko įrašas apie grybus, taip fainai įsipaišė tarp visų įrašų apie politiką, menką žurnalistiką ir aplamai neapykantą).

Asmeniškai aš niekada per daug nesigilindavau į jų veiklą (turiu vidinių problemų su lietuviška žurnalistika), bet pastaruoju metu netgi man ( tokiai visai nekišančiai nosies kur nereikia) jie abu užkliuvo. Tiesiog abu kartu. O viskas prasidėjo (man, ne jiems) nuo gan senokai parašyto, bet naujai atgaivinto Užkalnio įrašo apie šiuolaikinę jaunimo kartą. Verkšlenantys debilai, šiknavertė, auka, daužyti jiems per makaules - tai nėra baisiausia, ka yra parašęs Užkalnis, tuomet pagalvojau. Perskaičiau įrašą ir pamiršau. O prisiminiau tada, kada vieną vakarą aptikau vieno jauno blogerio pasisakymą apie būtent tą Užkalnio įrašą. Rašynys man tikrai patiko, vaikinukas driokstelėjo patį geriausią atsakymą, kokio tik gali būti vertas originalas, beeet kai po kurio laiko pamačiau šitą Račo komentarą bloge suklusau - ne  viskas čia iš tikro apie ipodų kartą sukasi. Vėliau sekė kelios citatos (vienas giriasi, o kitas juokiasi), dar vėliau keli pasibaksnojimai komentaruose.

Šviežiausia naujiena - Račui nepatiko Užkalnio nuomonė apie lietuviškąją žurnalistiką (su kuria aš beje sutikau). Negaliu nepacituoti esminio Račo argumento, kurio jis nepamiršta paminėti beveik kiekviename savo įraše, kuriame bent vienu žodžiu užsimenama apie A. Užkalnį: tačiau žmogus, savo gyvenime tikriausiai neparašęs nė vieno žurnalistinio teksto, ir kurio patirtis žurnalistikoje susiveda į Didžiosios Britanijos spaudos vertimų ir BBC monitoringo apžvalgų citavimą per Lietuvos radiją, neturėtų lipti ant statinės, skelbti pasaulio pabaigą ir paties taip pašiepiamu “ganytojišku” tonu mokyti tuos, kurie valgo duoną iš žurnalistikos. Skamba įtikinamai, tiesa? Bet kai pagalvoji, juk niekam nepaslaptis, kad Lietuvoje yra dvi sritys, iš kurių juokiasi visas pasaulis - politika ir žurnalistinis gyvenimas. Ant ko sukasi lietuviškoji žurnalistika? Ant delfio ir alfio, dviejų tikriausiausiai pačių debiliškiausių žiniasklaidos tinklapių. Manęs netgi 15 minučių ne taip erzina, bet na ką aš suprantu, tokia visa žurnalistinės duonos nevalganti :)

Pradžioje buvo tikrai įdomu. Netgi savotiškai faina, kad Lietuvoje atsiranda tokių, kurie neturi ką veikti ir vienas kito komentarus savo bloguose cituoja. Bet dabar, įvykiams gerokai įsibegėjus, kyla klausimas - ko jie nepadalina? Tie du suaugę daug gyvenime pasiekę vyrai, besielgiantys kaip vaikai? Taip tikriausiai ir nebesužinosiu, belieka sekti nūdieninius blogų įvykius ir toliau stebėtis.

Rodyk draugams

Rusofobija, homofobija ir kitos lietuvių -obijos

Fobija (iš graikų k. φόβος ‘baimė’) – stipri, nepaliaujama ir nepagrįsta daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų baimė. Pagrindinis šio liguisto nerimo simptomas yra perdėtos pastangos išvengti bijomo dalyko.

Štai kaip fobiją kaip reiškinį apibūdina brangioji Vikipedija. Fobijų yra pačių įvairiausių, jų sąrašas prieinamas kiekvienam ir jame jos suskirstytos pagal abecėlę. Peržvelgdama tas baimių rūšis, akimis užkliuvau ties raide ‘r’ priskirtos fobijos - rusofobija. “Bingo!”, pagalvojau ir taip mintyse gimė nauja tema.

Lietuva save vadina drąsia šalimi, kaip nekeista. Mes ir dideliais ir galingais buvom, ir turkams subines atspardėm, ir lenkams jų vietą parodėm (na, beveik), ir rusų priespaudą atlaikėm, ir Sibiro šalčius išgyvenom ir net Europos krepšinio čempionatą laimėjom. “Na tikri šaunuoliai”, pasakytų koks praeivis gatvėje. Ir jis būtų velniškai velniškai neteisus.

Lietuva bijo. Ir ne tik Kubiliaus (šitą prirašyčiau prie fobijų sąrašo ties raide ‘k’ paprasčiausiu pavadinimu - kubiliafobija) ir didelių mokesčių už šildymą. Ji bijo paprasčiausio dalyko - žmonių. Niekam nepaslaptis, kad mes esame vieni netolerantiškiausių  Europoje. Ir tai ne šiaip sau sveikas patriotizmas, o labai sparčiai besivystanti problema, kurią leidau sau pavadinti “-obija.”

Pirmoji, ir pati ryškiausia -obija, būtų jau mano minėta rusofobija. Rusų tautybės žmonės vis dar laikomi svetimšaliais, okupantais ruskiais-suskiais, sugadinusiais ‘tyrą’ ir garbingą (tarkim be kabučių) lietuvių tautos istoriją. Vargšai žmogeliai per šimtą metų taip ir nepriprato prie minties, kad kas ketvirtas žmogus Lietuvoje yra rusų tautybės, rusų kalba mokyklose mokoma tiek pat laiko, kiek čia rusai ir gyvena ir kad kožnas bendrakeleivis viešajame transporte atsakys tau rusiškai. Ir tie vargšai žmogeliai linguos galvą ir sakys “ne ne, mes į rusus nepanašūs, nieko bendra su jais neturime, ką jūs b**t nusišnekat?”.

Bijo lietuviai ir homoseksualistų (šioji baimė taip pat turi oficialų pavadinimą - homofobija). Vadina juos piderastais, išsigimėliais, ligoniais ir iš viso nesuvokia “kaip tos išperos gali mūsų gimtojo Vilniaus žeme vaikščioti”. Vakarų Europa jau seniai pamiršo heteroseksualų ir homoseksualų skirstymą, o Lietuvoje net iš Seimo narių, kurie iš idėjos (utopinės Lietuvos Seimo atžvilgiu) turi būti išsilavinę ir išprusę, sulaukiama dar daugiau neapykantos homoseksualams nei iš kaimiečio su mėšlinomis šakėmis rankose - turbūt tauta ilgai nepamirš Gražulio perkreipto snukio ir keiksmų gėjų parado Vilniuje metu. Ar tų paradų reikia, čia jau būtų (gal ir bus) kita tema.

Stebimasi ir privengiama žydų (judeofobija). Pasak žurnalo IQ publikuotų duomenų, net 43 procentai lietuvių nenorėtų gyventi šalią žydų. O ne esmė, kad tikriausiai bent jau dabartinėje kartoje būtu tikrai sunku atrasti lietuvį, kuris pažįsta bent vieną žydą ar net iš viso buvo tokį sutikęs. Taip, šiaip sau mes jų nemėgstam, bet jei kas nors mums primena visam pasauliui gerai žinomą (patiems lietuviams tipo negirdėtą) faktą, kad lietuvių kariai Antrojo Pasaulinio karo metais naikino žydus su beveik tokiu pačiu užsidegimu kaip naciai - ne, ką jūs, mylim mes juos, mylim !!!

Sąraše neradau fobijos, kurį abibūdintų beimę lenkų tautybės žmonėms, todėl prikūriau pati - lenkofobija. Šioji ryški kaip niekada, net rusai labiau mylimi. Lenkų nemėgsta visi, pradėdant darželinuku ir baigiant senuku. “Kodėl mes nemėgstam lenkų?- paklausiau draugo, - Nes jie myža ant mūsų Arkikatedros, yra bjaurūs, niekaip negali pamiršti to fakto, kad Vilnius nėra Lenkijos provincija ir iš viso tu girdėjei, kaip jie šneka? Nei rusiškai, nei lenkiškai, nei lietuviškai, žodžiu, nerimta tauta!”. Ką čia ir bepridursi..

Ką aš čia išvardinau, mano manymu yra svarbiausi dalykai, kuriuose tas mūsų lietuviškas netolerantiškumas ir pasireiškia. Aišku dar galima būtų smulkintis, paminėti baimę juodaodžiams ir na tiesiog visiems KAS NEATRODO IR NESIELGIA kaip lietuviai, bet pabijojau per daug išsiplėsti.

Taip, praktiškai visi kalba apie netoleranciją, bet niekas nepasiūlo būdų, kaip nuo jos išsigydyti. Vieni tikisi, kad ji išnyks savaime, kiti vis dar svajoja, kad ateis tokia diena, kai visi nemūsiškiataučiai tą pačią dieną susikraus lagaminus ir išvykę pamirš kelią atgal, kiti apsimeta, kad nieko nevyksta. O aš siūlau pagaliau atleisti tą pavadį, kuriuo vis dar taip stipriai prilaikomas tas kvailas ir neargumentuotas patriotiškumas ir pabandyti suvokti, kad visi mes žmonės ir niekuo vienas nuo kito nesiskiriam, tik vieni gali išgerti daugiau degtinės litrų, o kiti ne.

Rodyk draugams

Sveikas, pasauli arba blogerių pasaulis pasipildė nauju nariu

Visada mėgau daug šnekėti. Tai galbūt įtakojo faktas, kad labai anksti ištariau pirmuosius savo žodžius. Kuo didesnė augau, tuo labiau didėjo noras garsiai reikštis - iš pradžių darželyje, vėliau mokykloje, universitete, gatvėje, draugų būryje ir štai atėjo laikas internetui.

Aišku, norint kažką pasakyti, kad tave kažkas išgirstų, nebūtina tam kurti blogo. Dažniausiai pilnai užtenka tokių socialinių tinklapių kaip Facebook (kur tu niekada nesijausi vienišas) arba Twitter (kur tave ir tavo flūdą myli svetimi žmonės iš viso pasaulio), bet kartais norisi pasakyti daugiau, nei leidžia  profilio mood’o šimtas keli simboliai.

Niekada per savo ilgą šnekėjimo patirtį nesakiau, kad manęs kažkam reikia klausytis. Juk dabar tiek pilna šnekančių ( tiesą pasakius, tauškia dabar visi apie viską visur, kas netingi), tačiau jei tauškalių gretos kas dieną vis didėja, tai ir jų klausančių atsiranda. Niekada ir neteigiau, kad galiu pasakyti kažką naujo - dviračių iš naujo neišradinėju, tiesiog kalbu apie viską, kas man yra įdomu ir aktualu. Beveik kaip Užkalnis, tik su didesne meile (jis irgi šneka apie viską - nuo grybų iki politikos).

Taigi pabaigai pasakysiu, kad tikrai malonu būti tuo 50 000 -iai kažkelintu vartotoju ir palinkėsiu sau sėkmės nepasiklysti tokiame skaičiuje.

p.s. Tikrai tikrai negalvojau, kad sugalvoti blogui pavadinimą yra taip sunku. Man niekada nesisekė su pavadinimais.

Rodyk draugams

« Ankstesnis puslapis